Po vis didėjančio Kinijos CB spaudimo ekonomikai nusprendžiau pasigilinti apie jų bankinę sistemą plačiau. Taigi visų pirma su oficialiais duomenimis ten sunkoka, bet interneto platybėse galima visko atrasti :) Pirmas dalykas, už kurio užkliuvau, tai vienos kompanijos atliktas tyrimas apie Kiniją . Labiausiai užkliuvo šis grafikėlis:

Jame parodyta, kad 2006-2008 metais kai pasaulį, analogiškai kaip ir dabar, buvo apėmusi infliacijos karštligė, Kinijos Centrinis Bankas neskubėjo kovoti su šiuo slibinu naudodamas palūkanų svertą. Tą patį stebime ir dabar. Viskas vyksta iš lėto ir palaipsniui. Tik įdomu kiek laiko jie kentės realios infliacijos spaudimą bandydami ją gesinti tokiais metodais kaip talonų dalinimas skurstantiems ar atlyginimų didinimas, kas analogiška ugnies gesinimui benzinu.

Kiek peržiūrėjau tai Rusijoje, kurioje infliacija visąlaik būna aukštoka (taip vadinamos Olandiškos lygos pasekmė), 2006-2008 metų sandūroje infliacija vis didėjančių pensijų ir minimalaus atlyginimo fone kentėjo 15-16% lygį.

Įdomu kiek pajėgs iškęsti Kinija. Šioje vietoje vis šmėžuoja mintis, kad vienas iš JAV QE tikslų daryti spaudimą Kinijai per vis didėjančią infliaciją, kuri bus priversta griežtinti pinigų politiką norėdama atvėsinti ekonomiką/infliacijos židinius ir galiausiai branginti juanį. Kinijai tai vienas efektyviausių būdų sumažinti šį spaudimą.

Vasario 8d. Kinijos CB eilinį kartą kilstelėjo pagrindines kreditų ir depozitų palūkanų normas 25 baziniais punktais. Taigi metinės kreditų palūkanos pašoko iki 6.06%, o depozitų – nuo 2.75% iki 3.0% metinių. Bet ar to pakanka?

Jeigu pravestume paralelę su FED, tai Kinijos CB turi pakelti palūkanų normą iki buvusio lygio, t.y. iki 7-7,5%, tam kad sugriautų kreditavimo piramidę. Bet aišku tokios analogijos netinkamos ir skirtos tik šiaip pamąstymui :) nes JAV ir Kinijos ekonomikos mažai kuo panašios ir tokius du skirtingus dalykus lyginti neteisinga. Kinijos silpnoji vieta gali išryškėti visai kitoje vietoje, nei tai buvo JAV, nors dabar ir madinga trimituoti apie NT burbulą Kinijoje.

Gal tai perprodukcijos spaudimas? Juk kiek tenka skaitinėti tai pasiturintys kinai, taip vadinama vidurinioji klasė, labiau orientuojasi į vakarietišką produktą, o ne į tą, kuris pagamintas pas juos. O centrinė valdžia ne visada skirsto investicijas produktyviems ir komerciškai naudingiems projektams. Teko vasarą skaityti vieno žmogaus komentarus, kuris pasakojo kaip Kinijoje sprogdinami ir iš naujo statomi tiltai, tam kad įvykdytų iš viršaus nubrėžtą planą. Taip sakant dirbam vardan to, kad dirbtume. Bet kas vartos tą, ką mes pridirbom/padarėm/pagaminom? Įdomu kaip ilgai gali tęstis klestėjimo ir augimo trendas, turint omeny, kad infliacinė spiralė pradeda suktis ne nuo 2000 metų, o nuo 2008 piko laikais pasiektų kainų.

Ar neištiks Kinijos Japonijos, kuri viena pirmųjų įgyvendino stulbinantį ekonomikos šuolį, likimas: nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų metų šalis demonstravo pačius didžiausius augimo tempus tarp visų šių laikų kapitalistinių šalių: 1960-aisiais – 10% per metus, 1980-aisiais – 4%. Ilgą laiką vidutiniai metų pramonės augimo tempai sudarė 15%, tai sukėlė pramonės gamybos pakilimą daugiau nei 21 kartą (!). Tačiau ką stebime dabar? Dešimtmečius trunkanti sąstingį. Apie Japonijos stebuklą galite pasiskaityti čia.

Daug klausimų į kuriuos šiuo metu neturiu atsakymų. Reikia laukti minčių prašviesėjimo ;P  Arba gera proga užkalbinti blogo draugą diman, kuris ten gyvena ir taipogi veda el. dienoraštį apie įspūdžius šioje šalyje :)

P.S. jeigu turiu nuolatinių skatytojų, kurie norėjo prenumeruoti įrašus RSS kanalu, bet nesigavo, noriu nudžiuginti – pirmadieni vakare jau viskas turėtų veikti ;)