Na va ir prisiruošiau pakomentuoti praeitame įraše žadėtą tyrimą, atliktą FED`o nario iš Sent Luiso R. Andersono (http://research.stlouisfed.org/publications/es/11/ES1102.pdf). Šis žmogus analizuoja pinigų švelninimo politikos poveikį finansinių aktyvų ir žaliavų kainoms. Kas dar neskaitėte mano nuomonės šia tema tai apsilankykite šiame mano įraše. Autorius tyrimu parodo, kad stimuliacinio paketo QE2 pagalba žaliavų kainos nuo rugpjūčio iki gruodžio paaugo 22%. Ir iškyla klausimas, ką mes stebime:

• Eilinį kainų burbulą, kuris anksčiau ar vėliau sprogs (vartotojams geriau, kad tai įvyktų anksčiau, nei vėliau);
• ar paprastą reakciją į ekspansinę pinigų politiką.

Tradicinis pinigų mechanizmas dirba sekančia seka:

1. FED sumažina bazinę palūkanų normą;
2. investuotojai savo kapitalą perskirsto į labiau rizikingus, tuo pačiu ir didesnę grąžą žadančius aktyvus;
3. žaliavų/akcijų kainos auga;
4. ilgalaikė palūkanų norma auga;
5. pinigai perskirstomi ir stimuliuojama paklausa ir gamybinės investicijos;
6. galiausiai visa tai priverčia žmones ir verslą daugiau išleisti;
7. kas savo ruožtu su laiku pakelia realiąją palūkanų normą;
8. o tai sumažina žaliavų/finansinių aktyvų kainas ir ciklas užsibaigia.

Šioje analizėje visas dėmesys susitelkia ties tuo, kad tarp 4 ir 8 žingsnio egzistuoja tam tikra laiko spraga: kuo ji didesnė, o pinigų politika agresyvesnė, tuo ilgiau ir stipriau auga žaliavų/finansinių aktyvų kainos. Tokiu būdu autorius siūlo į augančias žaliavų ir aktyvų kainas žiūrėti ne kaip į burbulą, o paprasčiausia trumpalaikę laiko spragą, kuri įsivėlė tarp žaliavinių ir verslo gaminamų produktų kainų, kuri su greitu laiku turi išnykti ir visi gyvens ilgai ir laimingai.

Vienu žodžiu Andersonas nusimeta FED`o atsakomybę dėl šios kainų beprotybės ir teisinasi pasitelkiant sunkiai suprantamus ekonominius išvedžiojimus, mano nuomone, neparemtus jokiu fundamentiniu pagrindu.