Karpė, karpė tarptautinėsamerikietiškos reitingų agentūros Portugalijos kreditavimo reitingus ir prikarpė. Vakar, kaip jau žinote, ji pasiprašė tarptautinės finansinės pagalbos. Pirminiais skaičiavimais, jai prireiks 80-90 mlrd. eurų paskolos. Tai tikrai nieko nenustebino ir daugelis analitikų jau senokai to laukė. Štai keletas faktų, kurie neramino finansų rinkas:
1. Po Jose Socrates vyriausybės atsistatydinimo šalies prezidentas paleido parlamentą, kadangi jis nepriėmė taupymo plano.
2. Patikslintais duomenimis, 2010 metais valstybės biudžeto deficitas sudarė 8,6% BVP (anksčiau buvo įvardinta 7%).
3. Valstybinė šalies skola 2010 metais sudarė 82,4% BVP. Šiuo metu Portugalijos skola jau išaugo iki 94,4% – virš 150 mlrd. eurų.
4. Lėto ekonomikos augimo dešimtmetis – vidutiniškai Portugalijos ūkis augo vos 0,7% tempu. Ekonomistų skaičiavimais, esant dabartiniam obligacijų pajamingumui, apie kurį papasakosiu šiek tiek žemiau, šaliai reikėtų 6-8% BVP augimo vien tik tam, kad aptarnautų skolą.
Puikų statistikos lobyną galite rasti čia. Viskas apie viską vienoje vietoje, patariu įtraukti į savo naudingų nuorodų sąrašą :) O apačioje Ispanijos BVP bei skolos augimo grafikai.
Ir visa tai vyksta griežtinamos ECB fiskalinės politikos bei Airijos bankų likvidumo problemų fone. Be žinių iš Portugalijos, vakar po pietų sulaukėme Europos Centrinio Banko sprendimo – jis pakėlė palūkanų normą ketvirtadaliu procento iki 1,25%. Šis žingsnis taip pat jau kurį laiką buvo lauktas ir mažai ką nustebino. Presskonferencijos metu Trichet pareiškė štai ką:
„monetarinė politika lieka vis dar labai švelni“, „infliacijos rizika auga“, „likvidumo lygis perteklinis“, „mes įdėmiai stebime kainų pokyčius“, „likvidumą atitraukinėsime kai ateis tam laikas“
Iš retorikos galima suprasti, kad ateityje fiskalinės politikos griežtinimas tęsis.
Grįžkime prie Portugalijos. Tam, kad suprastumėme, kodėl ji kreipėsi finansinės pagalbos, užtenka pažiūrėti į šalies obligacijų pajamingumų grafikus:
Su tokiomis palūkanomis skolinimasis būtų nepakeliamas. Bet trečiadienį Portugalija dar pabandė pasispardyti, išleisdama naują skolos vertybinių popierių emisiją, bet paskutinis pirstelėjimas padėties nepagražino: 12 mėnesių iždo vekselių pajamingumas buvo lygus 5,9%, o 6 mėnesių – 5,11%. Iš viso šio aukciono metu pritraukta 1,01 mlrd. eurų. Ne kažin kas už tokias palūkanas, turint omeny, kad šį mėnesį Portugalija turi išmokėti 4,5 mlrd. eurų skolų, o birželį – dar 2 mlrd. eurų.
Po Portugalijos obligacijų pajamingumų pasiutpolkės jų grąžos kreivė atrodo baisiai, t.y. kuo didesnis laiko periodas – tuo mažesnė grąža. Išsamų šios anomalijos paaiškinimą pateikė įdomus blogeris sekmesgarantas, taigi nesikartosiu, o pasiūlysiu apsilankyti pas jį.
Na, pasiprašė pagalbos jau 3 euro zonos šalys, ir kas toliau?
O toliau, mano galva, svarbiausias euro zonos uždavinys – neleisti finansų „karštligei“ persimesti dar ir į Ispaniją (tarp kitko ši šalis turi didžiąją dalį Portugalijos skolos popierių). Šis kąsnis būtų sunkiai suvirškintas, jeigu apskritai pavyktų tai padaryti. Įdomu buvo žvilgtelėti, kas laiko Ispanijos skolas, bet susistemintos statistikos neradau, teko dėlioti iš BIS ataskaitų. Štai kas gavosi (duomenys iki 2010m. III ketv.):
Bet esamą Portugalijos bei Ispanijos skolų rinkos padėtį geriausiai iliustruoja apačioje pateikti grafikai, paimti iš šio įdomaus straipsnio. Jame labai gerai aprašyta Portugalijos skolos rinka ir jos žaidėjai. Paaiškėjo, kad vietiniai instituciniai bei vietiniai bankai praeitais metais išpirko obligacijų už 15mlrd. eurų. Įraše taip pat pateiktas tyrimas apie Ispanijos vertybinius popierius. Puiki informacija apmąstymams.
Taigi, kodėl gi negalima leisti Ispanijai susidurti su sunkumais? Na, manau, ji paprasčiausiai „too big to fall“ – jos ekonomika Europos Sąjungoje užima 5 vietą ir, jeigu prireiktų finansinės pagalbos dar ir šiai šaliai, euro zona susidurtų su sunkumais krapštant reikalingą sumą, juolab, kad dar klausimas, ar nuo kitų metų, kai pasibaigs paramos laikas, Graikija sugebės skolintis atviroje rinkoje ir ar neteks jai dar kuriam laikui pratęsti finansavimą.
Pagalba Portugalijai būtina, jeigu norima nuraminti finansų rinkas ir neišprovokuoti išpuolių prieš Ispanijos obligacijų pelningumus. Didžiausią nerimą kelia katastrofiškas nedarbo lygis – 20,3%. Bet ekonomika vistik sugeba kažkaip, vargais negalais, augti. Nepaisant Airijos ir Portugalijos problemų, 10 metų trukmės Ispanijos skolos vertybinių popierių pajamingumas per pastarąjį mėnesį nukrito nuo 5.55% iki 5.25%. Taip parodomas pasitikėjimas šalimi ir vykdomomis reformomis ar paprasčiausiai spekuliantai buvo susikoncentravę ties Portugalija? Na, netolima ateitis parodys :) Tikėkimės, spekuliantai neišprovokuos šalies obligacijų palūkanų augimo iki nepamatuoto lygio ir tai nebus 4-oji šalis, kuriai teks kreiptis tarptautinės pagalbos. Tiesa sakant, finansų rinkų galia mane gąsdina. Reikės kada šiai temai paskirti atskirą įrašą, nes šiuolaikiniame pasaulyje rinkos diktuoja sąlygas ištisoms valstybėms. Bet įdomiausia, kad spekuliantai šiuo metu kaip skėriai supuolė euro zoną, nors toje pačioje JAV padėtis niekuo ne geresnė.
Šiaip, jeigu atsiribotume nuo šių dviejų šalių, tai bendras euro zonos nestabilumo bruožas – įmonių, namų ūkių ir Vyriausybių skolos užsienio investuotojams. Verta prisiminti, kad skolas reikia ne tik atidavinėti po numatyto laiko, bet dažnokai ir refinansuoti. Tai daro skolintojų padėtį pažeidžiamą ir priklausomą nuo išorinių rinkų padėties bei spekuliantų/investuotojų nuotaikų. Istorija rodo, kad jie, provokuodami išpuolius prieš Valstybės valiutą, obligacijas, ne vieną šalį sugebėjo įvaryti į kampą. Jeigu vartotojų įsiskolinimo naštą galima perkelti ant bankų pečių, o šių – ant Valstybės biudžeto, tai Valstybės skola – paskutinė gynybos linija, kuri smūgį gali atlaikyti tik pasitelkus į pagalbą kardinalias reformas. Bet ar pertvarkoms ir karpymams pasiruošusi pati ES šalių tauta? Vilnijančios protestų bangos rodo, kad ne.
Taip ekonominės euro zonos problemos perauga į politines. Prie Prancūzijos ir Vokietijos valdžios vairo stovinčios partijos pralaimi regioninius rinkimus ir žmonių nepasitenkinimas tik auga bei plinta į visas ES šalis. Tai gali priversti šalių vadovus griežtinti retoriką prasiskolinusių šalių atžvilgiu ir imtis populistinių, nepamatuotų sprendimų. O tai gali privesti prie to, kad ir investuotojams, ir valstybėms reikės susitaikyti su mintimi, jog teks kai ką prarasti restruktūrizuojant skolas vardan to išsvajotojo stabilumo. Tik nurašius dalį beviltiškų skolų galima būtų judėti toliau. Dabartiniai pinigų pumpavimai, mano nuomone, tik atitolina tai, kas neišvengiama.
Euro zona VS rinkos (0:3),
kasinskij
2011 balandžio 10 at 13:40
Facebook šio įrašo komentaruose įsižiebė diskusija, kurią norėčiau perkelti į jai deramą vietą, t.y. mano blog`ą ;D Gal atsiras daugiau norinčių pasisakyti.
Benediktas R.
Na taip, stiprūs tie spekuliantai. Antra vertus, kaip pabaigoje mini, jog titolinama tai, kas neišvengiama, tu tiki euro žlugimu??? Ne per drąsriška??? Kalba kalba apie tą eurą, bet man tai kažkaip jau per daug būtų… Grįžt mylią atgal europa nenorės…
Miroslav K.
Ne, tikrai ne apie žlugimą. Apie skolų restruktorizavimą. Pvz. Graikijos. Na jai nuo kitų metų pradėti skolintis atviroje rinkoje, ir išvis grąžinti skolas, misija neįmanoma. Naršiau kažkada ir skaičiavau kaip turėtų augti biudžeto pajamos tam, kad ji sugebėtų ramiai mažinti skolą – tai žinok nieko gražaus ten nesišviečia. Na davė jai paramą TVF ir EZ, na ir kas? Palūkanas vis tiek mokėti reikia. Jau metai praėjo, o bond`ų grąžos kreivės kaip buvo aukštumose, taip ir sėdi. O ūkis jos tikrai nekonkurencingas, tinginių pantis tie graikai važiuojantis tik ant turizmo. Turėjo fizinių aktyvų, bet jau kinai geriausius kąsnius nušvilpė. Tiesiog nematau iš ko jie galėtų grąžinti skolas. ECB parodė savo nepriklausomumą ir pradeda griežtinti politiką ir su laikų atitraukinės likvidumą, kas tada? Metai, du, trys. Su laiku neatspėsi, bet, manau, laikai baisesni ateina. Jeigu apriepti visą dabartinę pasaulinę politiką ir padėtį tai irgi nematau, kad būtų pasimokyta iš klaidų. Visa ši orinių pinigų politika man labiau panaši į paprastą ponzi schemą.
Mantas T.
pritariu Miroslavui: iš esmės problema nebuvo išspresta, o tik nukelta tolimesniam laikui su dar baisesnem galimom pasekmem. Dalinis paskolu nurasymas ar kaip vadinsim restrukturizavimas neisvengiamas. Graikijos BVP augimo prognozes itin n…iurios: investicijos traukiasi, ziauriai mazinamos biudzeto islaidos kas is esmes reiskia itin neigiama poveiki BVP. Kaput graikams :D Ir apskritai dabartinė finansu krize itin paspartino valstybiu kriziu artejima (tai neisvengiama): per ateinancius desimtmecius matysime milziniska infliacija ir daugybe skolu nurasymu:)
Benediktas R.
Bet ir tas skolų restruktūrizavimas – problemos atidėjimas ateičiai…
O jei, Mantai, skolas nurašys, tai irgi baisus nepasitikėjimas visa euro zona, ir euru tuo pačiu… TAi kas tada? Iš euro lauk? Kaip ekonomiką gaivinti? Jigi paprasčiausa…is, ir ko gero greičiausias būdas būtų valiutą pakirpt…
Tiesa… Dar ne blogiausius laikus gyvenam, :)
Mantas T.
Na, euro zona nezlugs, kai turim vokiecius uznugary… Jie suinteresuoti, kad tokia euro zona butu (del konkurenciniu sumetimu). Kita vertus, tokiu valstybiu kaip Anglija, Norvegija, Svedija ir Sveicarija neprisijungimas prie euro zonos rodo, kad tos valstybes suprato, kad joms nieko teigiamo neduoda ir neduos euras…
Miroslav K.
Taip, Vokietija turi didžiausią suinteresuotumą bendroje valiutoje, kadangi apie 60% eksporto atitenka ES šalims, o EZ – 40%. Su kitomis – priklauso nuo valiutų svyravimo.
O tos tavo išvardintos šalys, Mantai, turbūt paprasčiausiai iš šalies žiūri kaip gi čia pavyks šis eksperimentas :) nes bendra monetarinė politika tokiose skirtingose šalyse, krizės metu, pražūtinga.
Kaip pvz. prisiminkite D. Britanijos prisijungimą fiksuotų kursu prie Europos valiutų krepšelio 1990-aisiais: nors bendro centrinio banko nebuvo, sąlygas diktavo Vokietijos Bundesbank ir kitoms šalims reikėjo prie jo taikstytis. Bet Vokietijai susijungus prasidėjo ekonomikos pakylimas ir žydėjimas, tuo tarpu D. Britanijoje buvo stebimas nuosmukis. Vokietijoje buvo griežtinama fiskalinė politika, nes vėsino ekonomiką ir kitoms šalims, tame tarpe ir D. Britanijai, teko sekti iš paskos, nors jai reikėjo visai kitų priemonių, t.y. stimuliavimo.
Ir tik laiko klausimas kada D. Britanijai tektų devalvuoti savo valiutą ir pasitraukti iš to klubo, o Sorosas tik paspartino šį procesą, su JAV pagalba, ir visi laurai ir pasakymai, kad jis parklupdė D. Britaniją, iš piršto laužti. Jis tik paspartino tai, kas buvo neišvengiama :)
O prie ko čia JAV prikišau? O prie to, kad jeigu viskas susiklostytų taip, jog į kuriamą euro zonos klubą būtų prisijungusi ir D. Britanija, antra finansų supervalstybė po JAV, dolerio kaip rezervinės valiutos statusui būtų iškilusi didelė, milžiniška grėsmė.
Pažiūrėkite ir pastarųjų metų įvykius, tik pradeda laiduoti dolerį, atsiranda kiaulių, kurios pamušą pasitikėjimą bendra Europos valiuta, nors JAV padėtis ir ekonomikos rodikliai niekuo ne geresni. Ne veltui Goldman Sacks padėjo Graikijai klastoti duomenis, paskui reikiamu metu, reikiamojo vietoje ištraukė šį tūzą ir tekštelėjo ant stalo. Aišku prieš tai nepamiršo pashortinti eurą ir dar savo draugeliams iš Wall Street patarti.
Benediktai, nesupratau apie ką tu kalbi, sakydamas „valiutą pakirpti“? Turi omeny PIIGS šalims išeiti iš EZ, grąžinti savo valiutas ir jas devalvuoti? Nes euro tu niekaip nepakirpsi, jis laisvai vaikšto kaip sau nori, net jau PIIGS jam nerupi :)
O ekonomikos gaivinimui reikia reformų ir skolų restruktorizavimo, dalį jų nurašant, arba atidedant ilgesniam, racionalistiniam laikui.
Dar ne viena šalis nuo to nenumirė, o atvirkščiai, pradėjo augti. Lotynų Amerikoje pilna pavyzdžių.
Nes ta skolų naštą smaugia ūkį. Viskas pravalgoma arba padengiamos praeitų balių sąskaitos :)
Benediktas R.
Taip, apie devalvaciją aš pasitraukus iš euro :)
Arba taip, didelių reformų, daug pastangų, vidinės devalvacijos (kaip kad LT – algas mažint, tauput). Ir gal tada lėtai, bet kapstytis. Ne veltui matyt įsiskolinusios šalys ir spaudžamos tai daryt.
Miroslav K.
na taip, nes kaip kitaip jos grąžins skolas su esamu išlaidų lygiu ir pajamų surinkimu, o tiksliau sakant su didžiulėmis skylėmis ir deficitais biudžetuose :) bet čia pasireiškia mano aprašytas įraše žmonių nepasitenkinimo faktorius, kuris, artėjant rinkimų metui, gali suvaidinti lemiamą vaidmenį. Be to klausymas, kaip pasireikš tas taupymas visai ekonomikai. Jeigu ji garmės toliau žemyn, priklausomybė nuo reformų toliau didės ir karpyti reikės dar daugiau. Užburtas ratas. Aš vis svarstau kas geriau – JAV propaguojama Keynes`o stimuliacinė išlaidų politika, ar dabartinė vykdoma ES. Ir linkstu prie nuomonės, kad čia individualus apsisprendimas, priklausomas nuo daugybės faktorių ir visų pirmą – priklausomybė nuo finansų rinkų. JAV gali atsipūsti, bent šiuo metu, nes tai saugumo bastionas ir gali sau ramiai stimuliuoti naujais pinigais ir išlaidomis, o prasiskolinusi ES turi atstatyti pasitikėjimą rinkų akivaizdoje, norėdama sulaukti finansavimo ir prieimo prie jo. Bet čia reikia gilesnės analizės.
kasinskij
2011 balandžio 18 at 10:02
Na va ir pirma kregždė pasirodė, įdomu ar pasitvirtins šie pranešimai :)
http://www.traders.lt/page.php?id=11630